viengimęs

viengìmęs, -usi adj. K, Rtr, NdŽ, KŽ; H, H169, R, R113, MŽ, MŽ148, N žr. viengimis 1: Šiteipo dievas svietą numylėjo, jog savo viengimusį sūnų davė BPI77. Ji yra viengimusio dangiškojo Tėvo sūnaus, mūsų Išganytojo, motina sp. Tu pirm amžių savo viengimusį sūnų iš savo dieviškos būtybės pagimdei prš. Viengimęsis Q143, CI528. Tikim, jog tavo viengimęsis sūnus, mūsų išganytojis, šioje dienoje užžengė ant dangaus Mž298. Dievo niekas niekados neregėjo: viengimęsis sūnus, kursai yra prieglobstyje tėvo, tasai mums apsakė BtJn1,18. Dievas siuntė savo viengimusįjį sūnų į pasaulį brš.